Tornadas?

Pamenu pasakojimą, nuskambėjusį per laidotuves iš susigraudinusio velionio draugo lūpų. 

Kartą su velioniu sėdėjome vyrų pirtyje. Nuogi, atsipalaidavę. Be moterų ir poreikio kam nors įtikti ar patikti. Užvedėm vyriškas kalbas. Kalbėjom, kuri pasaulio moteris kuriam pati gražiausia. Pradėjo skambėti pasiūlymai – Angelina Jolie, Naomi Kembl ir panašiai… Tik velionis, nuoširdžiai žiūrėdamas kitiems į akis, pasakė, kad jam pati gražiausia – jo žmona, neįdomios jam jokios kitos… 

Tai buvo vertingiausia, kuo jis norėjo pasidalinti apie mirusį draugą. 

Darnius santykius vertina visi. Kiekvienas supranta, kiek reikia įdėti pastangų ir kaip nelengva tokius sukurti. 

Moterys dažnai nežino, kad investicija į santykius toli gražu nėra vien apie išorę. Moteris gali būti visai ne gražuolė, dargi bjauraus charakterio, bet turėti visą gyvenimą jai atsidavusį sutuoktinį, kuris nuoširdžiai nenori šalia savęs matyti jokios kitos. Tuo tarpu miela, kone tobulo grožio moteris, kurios ir charakteris – nors prie žaizdos dėk, šalia savęs gali neturėti nieko. Jei su kuo ir susidraugauja, labai greitai yra pametama, apgaunama, išduodama ir visiškai nevertinama. Kaip taip gali būti?

Iki trisdešimt trejų buvau įsitikinusi, kad santykiuose nėra jokios logikos, vien tik chaosas, kuriame vyrauja atsitiktinumų ir asmeninės sėkmės valdoma stichija. Vieni juose skaudžiai pralošia, kiti, atrodė, nepelnytai laimi viso gyvenimo aukso puodą.

Tuo metu santykiai man atrodė kaip tornadas, į kurį milžiniškas vėjas įsuka vyrus ir moteris, kurie kartais susiliečia ir turi progą išbandyti sukimąsi kartu. Vieniems pavyksta susikibti ir laikytis visą gyvenimą, o kiti greitai atsiplėšia vienas nuo kito ir skrieja toliau. Tada atrodė, kad būti nublokštiems vienam prie kito – sėkmės reikalas.  

Pastebiu, kad dažna moteris tiesiog stačia galva įskrenda į šį chaotišką atsitiktinumų sūkurį ir tikisi paties geriausio rezultato. Iki trisdešimt trejų aš irgi taip skraidžiau. Nuo vyro prie vyro. Tada supratau – viskas. Užteks. Pajutau, kad turiu paskutinį šansą priskrieti prie naujo vyro ir jis bus paskutinis. Ne tiek bijojau, kad tuoj pasensiu ir santykius kurti bus per vėlu, kiek jutau, kad išnaudojau visus savo šansus. Sudeginau savo galimybių žvakę iš abiejų galų. Arba susiimu ir šį kartą pataikau į dešimtuką, arba atsidursiu vienatvės dykynėje amžiams. O kas gi norėtų atsidurti vienišumo žemėje ir niekada nesutikti savo antrosios pusės? 

Atrodė, kad aplinkui visi jau turi poras, o man sutikti savosios niekada nepavyks. Giliai viduje jaučiau, kad taip smarkiai pralaimiu santykių žaidimą, jog geriau jau griebsiu bet kurį vyrą, nes tas mano išsvajotasis net neegzistuoja. Jei kuriai nors pažįstamas šis jausmas, labai atjaučiu. Noras maksimaliai apginti moteris nuo tokių išgyvenimų skatina mane ir mano bendražyges rašyti. 

Prisipažinsiu, man, kaip ir joms, nėra malonu viešai skalbti savo nešvarius baltinius. Tačiau už to slypi noras apsaugoti nors vieną sielą nuo amžinos kančios. Jei bent viena moteris, paskaičiusi šį tinklaraštį ar iš jo atsirasiančią knygą, sugebės sukurti gražesnius, laimingesnius ir darnesnius santykius, mūsų rašymas nebus veltui. Vienos sielos džiaugsmas ir augimas vertas viso mūsų skirto laiko.

Tvarka

Dabar, prabėgus dešimtmečiui nuo savo kelionės į sąmoningumą pradžios, galiu drąsiai teigti, kad santykiai gali būti aiškių veiksmų ir pasekmių rinkinys. Juose, kaip ir visoje Visatoje, egzistuoja harmoninga tvarka, kurioje visiškai nepalikta vietos improvizacijai. Bet suvokti tą tvarką ir ja pasinaudoti geba toli gražu ne kiekviena.

Kaip šachmatuose. Lašas sėkmės dar niekam nepakenkė, tačiau kas nors sykį žaidė šiomis juodai baltomis figūrėlėmis žino, kad be aiškaus taisyklių suvokimo ir žinojimo, kaip jas taikyti, nieko nebus.

Santykiuose taip pat yra aiškios taisyklės ir tik nuo mūsų pastangų ir talento jas taikyti priklauso, ar pavyks sukurti laimingą porą ir šeimą.

Mums norisi parašyti stiprią knygą. Tokią, kuri išliktų vertinga šimtmečius. Kuri kiekvienai ją perskaičiusiai moteriai atneštų realios naudos. Kuri tiktų skirtingiems likimams ir išgyvenimams. Kuri padėtų plėsti savo sąmonę, ženkliai susivokti santykių srityje ir poros gyvenimą pakelti į kitą lygmenį. Ar kiekvienai pavyks to pasiekti – nežinome. Tačiau tam, kad  šis tinklaraštis virstų knyga, atiduosime daug – savo patirtį ir laiką, asmenines istorijas ir išgyvenimus.

Autorės

Prieš pradėdama rašyti, šiek tiek abejojau savo jėgomis. Nors apie santykius moterims jau esu parašiusi porą labai sėkmingų knygų, mane vis apimdavo netikrumo jausmas, ar tikrai sugebėsiu parašyti dar vieną. Bet vieną dieną kaktomuša susitikau su savo kelis metus nematyta drauge Julija. Kai po tokio ilgo nesimatymo netikėtai susidūrėme, nebetikėjau atsitiktinumais. Juose matydavau užšifruotus Visatos ženklus, į kuriuos turiu atsižvelgti, o ne stebėtis netikėtumu.

Susitikome judriame prekybos centre Vilniuje. Abi nustebome, nes aš sostinėje jau kuris laikas nebegyvenau, buvau atvažiavusi tik kelioms dienoms. Sutikite, 500 tūkstančių  gyventojų turinčiame mieste „netyčia“ sutikti savo draugę ne taip jau įprasta. Prisėdome artimiausioje kavinėje. Šnekėjomės ir žodžiais, ir širdimis. Staiga, kaip iš dangaus, atėjo mintis. „Julija, gal rašome kartu knygą? – sušukau. – Aš viena niekaip nesiryžtu. Man tarsi kažko trūksta. Kokios nors kitokios energijos nei maniškė. Tokios kaip tavo. Tu esi moteris ugnis. Negaliu pamiršti mūsų juokingų praeities nuotykių kavinėse vienišavimo laikais. Kur su tavim benueidavom, visur aplinkui pradėdavo rinktis vyrai. Kalbindavo, flirtuodavo, vaišindavo, lydėdavo. Tu turi tą keistą magnetą, ugnį, aistrą ir visiškai kitokį gyvenimo patyrimą santykiuose nei aš. Mes labai skirtingos, bet vienodos tuo, kad abi sprendėme santykių rebusus, kol pagaliau radome savo atsakymus. Siūlau susijungti dėl didesnio gėrio ir perduoti raštu savo patirtį kitoms moterims, net savo dukroms. Tegul ir jos paskaitys. Parašome santykių vadovėlį!“

Apsikabinome ir sukirtome rankomis. Jautėme, kad sprendimas teisingas. Tačiau dar kai ko trūko.

Reikėjo, kad mudviejų sukauptą patirtį kas nors užrašytų. Nusprendėme, kad didžiąją dalį knygos norime ne rašyti pačios, o tiesiog papasakoti žodžiu. Ir papasakoti tokiai moteriai, kuri galėtų iš mūsų žinių ir patirčių lobyno ištraukti esenciją. 

Sutarėme, kad „raštininkės“ reikia ne bet kokios – ne tik gebančios dailiai klostyti tekstą, bet ir sąmoningos, dvasingos, turinčios gyvenimiškos patirties, įžvalgios, smalsios, draugiškos, priimtino charakterio, bet nepataikaujančios, o gebančios drąsiai išsakyti savo nuomonę ir išmintingai patarti. Žodžiu, lygiavertės partnerės.

Nesinorėjo rašyti vadovėlio su negyvais taisyklių punktais. Svajojome apie tikrą, nuoširdų pokalbį, kai viena moteris atvirai, iš širdies klausia, o kita atvirai ir nuoširdžiai jai atsako. Norėjosi kalbėtis apie tai, kas baisiausia, apie ką kalbėtis tarsi neleidžiama, bet apie ką kalbėtis kiekvienai labai norisi. Flirtas, seksas, žmonos statusas, skirtumai tarp vergės ir karalienės, smurtas poroje, vienatvė… Norėjosi prisiliesti prie visko, apie ką kalbėti labai maga ir tuo pačiu nepatogu. Mes su Julija buvome pasiruošusios atsiverti. Tik kam? Man iš atminties išniro mudviem su Julija gerai pažįstama sąmoningumo temomis rašanti žurnalistė. Pamanėme, kad Rūta puikiai atitinka mūsų keliamus reikalavimus ir pasiūlėme prisijungti prie mudviejų tandemo. Rūta iškart sutiko. Pasirodo, iki šio pasiūlymo ji jau buvo nukeliavusi savo kelią. Rūta papasakojo, kad iš „Alma littera“ leidyklos jau buvo sulaukusi pasiūlymo arba pati, arba su kuo nors rašyti knygą. O kad tai daryti tikrai turinti, tik ne viena, pasitvirtino dalyvaudama žaidime „Lila“. Buvo ir kitų ženklų, po kurių Rūta nedvejojo, kad knygą tikrai rašys – klausimas tik, kada ir su kuo. Ir štai atsiradome mes. 

Taip gimė mūsų trijulė, rašanti knygą tiek savo augančioms dukroms, tiek moterims, norinčioms augti santykiuose – Jurga Lukoševičienė Adomo, Julija Kvedorelytė ir Rūta Adamonytė (daugiau apie mus galite paskaityti čia).

Kelionė į praeitį

Santykius įvardinčiau kaip vieną svarbiausių dalykų gyvenant šioje žemėje. Bendraudami su kitais, mes galime parodyti, kas esame. Jei norėčiau ką nors sužinoti apie mane dominantį žmogų, neičiau skaityti jo dosjė ar gyvenimo aprašymo, bet pažiūrėčiau, kokius jis palaiko santykius su trimis skirtingais žmonėmis. Taip man atsiskleistų daug tikresnis šio žmogaus paveikslas. Juk dažnai mūsų kuriamas įvaizdis – dirbtinis.

Kartais, nežinodami santykių esmės, norime save tarsi nupiešti tobulu rakursu, kad kam nors patiktume. Dažniausiai – tam vieninteliam. Moteris, dažnai pati to nesuvokdama, gali metų metus kurti išorinį savo įvaizdį, visą energiją investuoti į savo išvaizdą, išsilavinimą, profesiją, seksualinių sugebėjimų lavinimą. Tačiau ta investicija anksčiau ar vėliau sudega, nes išoriniai dalykai yra nereikšminga santykių dalis. Atvirkščiai, dažnai ji tik trukdo. Ar lengviau bendrauti su moterimi, kuri yra tikra, autentiška, save pažįstanti, atvira ir nuoširdi, ar su pasislėpusia po kauke – įmantriu makiažu, madingais rūbais, išmoktu etiketu, socialinėmis normomis, besinaudojanti psichologinėmis manipuliacijomis? Su kuria pačios norėtumėte praleisti visą savo gyvenimą? 

Ši knyga rašoma toms, kurios nori santykiuose tikrumo, bet nežino, kaip jį rasti. Ji rašoma man pačiai į praeitį. Tai Jurgai, kuri buvo prieš dešimt metų – pasimetusiai, ašarojančiai ir vienišai. 

Norėčiau padaryti eksperimentą ir laiko mašina grįžti pas tą Jurgą, įteikti jai šią knygą ir pasakyti:

– Mieloji, aš esu iš ateities. Aš esu Tu. Ateityje tu būsi labai laiminga, sutiksi nuostabų, sąmoningą, išskirtinį vyrą, su kuriuo susiesi savo gyvenimą. Labai šviesią ir skaidrią sielą. Jis tave mylės, ves, globos, džiugins ir liūdins. Jus sies tvirti, tikri ir abu auginantys santykiai. Būsite sąmoninga pora. Būsite pavyzdys kitiems, savo vaikams ir patys sau.

– Mieloji Jurga, tik turiu įspėti, kad tam, kad ten nueitum, kad po dešimties metų taptum dabartine manimi, turėsi perskaityti šią knygą ir pabandyti ją suprasti ne tik protu, bet ir širdimi. 

– Tavęs, mažute, laukia labai graži ir tuo pačiu nelengva kelionė į savo vidinę „AŠ“. Tik radusi save, suvokusi, kas esi, galėsi rasti ir tą sąmoningą ryšį su vyru. Brangink kiekvieną žodį, jis buvo mano pačios užrašytas ašaromis ir širdimi. Visos skausmingos patirtys atnešė man saldžių vaisių. Noriu perduoti šias žinias, kad tau viskas eitųsi lengviau.

– Linkiu rasti savo tiesą ir kelią. Savas vertybes ir meilę. Savo laimę ir džiugesį. 

Savanaudė?

Kai dabar esu tokia laiminga ir pilna savo šeimoje, kartais jaučiuosi savanaudė. Man norisi, kad tokią harmoniją savo santykiuose patirtų visos moterys. Svajoju, kad kiekviena turėtų tokį gražų ryšį, atvirus pokalbius, nuostabų seksą, harmoningus barnius, artumą. Tą jausmą, kad jau daug gyvenimų esame kartu ir sugebame vėl ir vėl vienas kitą atrasti, pažinti tarp kitų partnerių ir išlaikyti. Kartu augti toliau.

Nuoširdžiai linkiu kiekvienai tokio nuostabaus sutuoktinio kaip maniškis, ir net dar geresnio. Mes gebame manifestuoti, sukurti savo partnerį iš nieko. Nors ne visai iš nieko. Moteris gali susikurti sau vyrą iš savo vidaus. Pagal tai, kiek viduje yra sukaupusi „molio“ – kūrybinės galios. 

Taigi šis tinklaraštis – knyga, turėtų pasitarnauti dviem tikslais. Pirmiausia, padėti tai Jurgai, besiblaškančiai santykių peripetijose prieš dešimt metų, nueiti ten, kur esu dabar. Antra, būti gidu kiekvienai moteriai, kuri nori pagerinti savo esamus santykius arba sukurti naujus. Būsimą knygą skiriu dviem savo dukrytėms, kurioms, kai sulauks paauglystės, būtinai rekomenduosiu ją paskaityti. 

Norėčiau kiekvienai moteriai įteikti šią knygą ir pasakyti: „Čia tau – geriausios draugės dovana“ ir palinkėti joje rasti visus atsakymus į santykiuose iškilusius klausimus.

Prašau kiekvieną jūsų, skaitančią šiuos žodžius, visiškai įsilieti į mūsų projektą. Komentuokite, užduokite klausimus, rašykite pasiūlymus. Dėl visų moterų augimo santykių srityje. Kas, jei ne mes pačios galime sau padėti. Pasiimkime atsakomybę į savo rankas. Išlipkime iš aukos pozicijos ir nemanykime, kad vyrų nėra arba visi jie prasti, kad kitoms moterims pasisekė, nes jų vyrai geresni, o mūsiškiai – netikę. Tai netiesa. Tai tik netikros mūsų neišmanymo projekcijos. 

Vyrai yra nuostabūs. Jie svajoja tuoktis, būti ištikimi, rūpintis ir globoti. Jie vertina nuoširdų ir tikrą ryšį. Jie nori visą pasaulį pakloti mums po kojomis ir pelnyti savo moters prielankumą. Mums tereikia tai pamatyti. Kaip? Apie tai čia ir rašysime. 

Pasikvieskite į šią erdvę kuo daugiau moterų. Dalyvaukime visos.