Kas tu esi?

Jei norime iki galo suvokti laimingų santykių sritį, turime pradėti nuo neįprasto dalyko – patikrinti, ar suvokiame kas esame pačios. Pripažinkime, mėginti išsiaiškinti, kas yra laimingi santykiai ir kaip juos kurti, gan painu, jei nesuvokiame savęs. 

Kas tu esi, Jurga?

2011 metais tokio klausimo sulaukiau seminare, kuriame atsidūriau dėl nerūpestingo noro įtikti vienam vyrui, su kuriuo neseniai susipažinau. Pažintis visiškai šviežia, aš – ką tik išsiskyrusi, laisva moteris. Ir štai mane dominantis vyras kviečia drauge su juo eiti į kelis vakarus truksiantį seminarą. Man tai buvo panašu į kvietimą į pasimatymą, todėl neabejodama sutikau eiti kartu. Greitosiomis peržvelgusi seminaro programą, supratau, kad jis – apie laimingesnį gyvenimą. Tikrai nepakenks, pamaniau.

Ar žinai, kas tu esi? Keistai skambėjęs lektoriaus klausimas prikaustė mano dėmesį. Atrodė, aišku, kad žinau. Buvau jauna, trisdešimt trejų metų moteris, turinti  magistro laipsnio diplomą, sostinėje sėkmingai dirbanti filmuotų reklamų srityje, nesenai įkūrusi net savo įmonę, daug metų visiškai savarankiška ir, atrodė, jau turinti tvirtą nuomonę apie pasaulį, neabejotinai žinanti, kaip jis juda ir iš ko yra sudarytas. 

Ir štai mano žinojimas tą akimirką pradėjo byrėti, slysti iš po kojų.  

Lektorius: ne, tu nesi nei tavo vardas, nei kur gimei ar gyveni, nei tavo profesija ar pasiekimai. Jei tai, kad esi visi šie dalykai, būtų tiesa, juos iš tavęs atėmus, tu nebebūtum tu, tavęs nebeliktų? O jei pakeistume tavo vardą, profesiją, gyvenamąją vietą? Ką jauti? Ar tu vis dar esi? Ar tu vis dar esi tu? 

Jurga: esu…

Lektorius: o jei atimtume visą tavo gyvenimo istoriją. Na, kad lengviau būtų įsivaizduoti, įsivaizduokime, kad tau amnezija, pamiršai apie save visiškai viską. Nebėra to aukštosios magistro laipsnio, jokių atsiminimų nei suvokimo, kad esi moteris. Kaip  jautiesi? Ar tai, kas lieka, esi tu?

Jurga: taip, kažkas lieka, kas esu aš. Na lieka tas pats mano kūnas… Tai gal aš esu mano kūnas?

Lektorius: tavo kūnas per tiek metų jau smarkiai pasikeitė. Jis visiškai nebe toks, koks buvo prieš dvidešimt metų. Bet ar tai, kaip jauteisi tada ir kaip jautiesi dabar, skiriasi? Ar tavo esmė, kai keitėsi tavo kūnas, pasikeitė, ar ne?

Jurga: ne… Ir prieš dvidešimt metų jaučiau, kad aš esu aš, nors buvau kitokio kūno. Tas, kas lieka kaip aš, bėgant metams nesensta ir nesikeičia.

Lektorius: o jei žmogus praranda kokią kūno dalį, tarkime ranką ar koją, manai, jis nebejaučia savęs, nebejaučia, kad yra? Ar jis nustoja jausti, kas jis yra? Ar jis nebėra tas, kas esąs?

Jurga: ne, manau žmogus vis tiek jaučia save taip pat, net jei jo kūnas sužalotas. Net ir netekus kurios nors kūno dalies pojūtis, kad „aš esu“, nesikeičia. Tai gal aš esu mano smegenys?

Lektorius: patikrink savyje dabar tą jausmą. O jei tau darytų smegenų operaciją, dalį jų pašalintų, ką nors jose naujai sujungtų – na, kiek tai padaryti leidžia šiuolaikinė medicina –, ar pabudus po operacijos tas jausmas, kad „aš esu“, kurį jauti net sapne, keistųsi?  

Jurga: net sapne aš jaučiu, kad esu, nors būnu visai kažkuo kitu, nebe Jurga. Tas jausmas nesikeičia, kinta tik viskas aplinkui.  

Lektorius: tai kas tu esi? Ar žinai kas tu esi? 

Jurga: tai gal aš esu tai ką galvoju, ką jaučiu? Mano mintys, mano emocijos ir jausmai? 

Lektorius: ar žinai, kokia bus kita tavo mintis ar kokia tave tuoj užplūs emocija? 

Stengiausi įtemptai galvoti, kas gi man tuoj ateis į galvą, kokia bus ta kita mintis… Bet veltui. Tai, ką sugalvojau, buvo mano pačios sau pasakyta ir pastebėta mintyse. Nė nenutuokiau, kokia bus mano kita mintis. Su jausmais lygiai tas pats. Niekada nežinojau, kada vienas jausmas baigsis, o kitas atsiras. Suvokiau, kad tūkstančius, ne, milijonus, o gal ir milijardus kartų gyvenime jaučiau visai ne tą, ką tuo metu būčiau norėjusi jausti. Tarkime, buvo situacijų, kai visi linksminosi vakarėlyje, o man buvo liūdna, jaučiausi be galo vieniša. Arba, eidama į darbo pokalbį, norėjau jaustis drąsiai, bet viduje drebėjau kaip epušės lapas. Dar buvo, kad norėjau nepykti ant neapdairaus kolegos, bet pyktis tiesiog šaudė per ausis. Jausmai, kaip ir mintys, tiesiog ateina. Aš nežinau, kada jie prasidės ir kada pasibaigs.

Jurga: kaip painu, nauja ir netikėta. Supratau, kad mano mintys galvojasi pačios, aš jų nekontroliuoju. Mano emocijos taip pat jaučiasi pačios, aš tik jas pastebiu. Tarkime, pastebiu, kad dabar esu supykusi, liūdna ar išsigandusi. Tačiau kada tai baigsis, kada kils naujas jausmas ir koks jis bus, aš nežinau.

Lektorius: o kas visa tai pastebi? Ar tu, Jurga, pastebi tą, kuri tavyje pastebi atėjusį jausmą ar mintį?

Jurga: pastebiu…

Lektorius: bet jei pastebėjai tą, kuri pastebi atėjusias mintis, vadinasi, yra dar vienas stebėtojas, kuris pastebi pirmąjį?

Jurga: o, tikrai, taip…

Lektorius: bet jei viską pastebi du stebėtojai, kas pastebi, kad jie viską stebi? Tai kiek tų stebėtojų, kurie pastebi, kad stebi vienas kitą?

Mano sąmonė pradėjo plėstis, joje atsirado daugiau erdvės. Tai kas aš esu? Jei nesu mano kūnas, mano praeities istorijos, mano mintys ir jausmai? Kažkas akivaizdžiai lieka. Tas, kas viską stebi. Tas kažkas gali toliau diskutuoti, egzistuoti be atminties ir mano praeities. Lieka tai, kas net sapne jaučiasi kaip aš. Bet kas tai?

Sveika atvykusi!

Sveika atvykusi į sąmoningumą. Tai sritis, be kurios išmanymo laimingi santykiai egzistuoti negali. Jei kuri iš tavo močiučių, kita giminaitė, draugė, kaimynė ar tiesiog pažįstama moteris nugyveno gyvenimą būdama laiminga santykiuose be jokių žinių apie sąmoningumą, greičiausiai ji tai darė labai natūraliai. 

Tai reiškia, kad ji nesuvokė sąmoningo gyvenimo dėsnių taip aiškiai, kaip išmoktos medžiagos mokykloje. Ji tiesiog kliovėsi savo vidine pajauta ir intuicija. Tokios gal kiek mistiškai skambančios sąvokos kaip moteriškas stuburas, moteriška išmintis ar intuicija susiveda į sąmoningų gyvenimo dėsnių ir pasirinkimų išmanymą. Kai pradėjau į tai gilintis, mano gyvenime atsirado viskas, ko anksčiau, atrodė, man tiesiog neduota. Atsirado moteriškas pajautimas ir aiškus žinojimas, ką, kada ir kaip turiu daryti. Tai nėra šaltas, išskaičiuotas racionalumas. Atvirkščiai – mano elgesys gali būti absoliučiai nelogiškas, bet jis būtent toks, koks labai žavi, traukia, yra vertinamas ir priveda prie harmoningų pasekmių. 

Rūta: Julija, koks buvo tavo pirmas susidūrimas su sąmoningumu? Ar buvo momentas, kai suvokei, kad tai yra nauja sritis, apie kurią nieko nežinai ir nori sužinoti daugiau?

Julija: tam, kad pradėčiau gilintis į sąmoningumą, gyvenimas mane labai skaudžiai pamokė. Turėjau išgyventi itin skausmingą patirtį, kuri supurtė mane iki gelmių ir privertė permąstyti savo vertybes. 

Išgyventa patirtis ilgus metus man kėlė gėdos ir kaltės jausmą. Man iki šiol sunku apie tai kalbėti. Bet dabar matau šio įvykio prasmę. Būtent jis pastūmėjo mane ieškoti daugiau, nei matoma akimis. Esu dėkinga situacijai, kurioje atsidūriau, nes ji leido man įsitikinti, kad mano nuojauta manęs neapgaudinėja. Supratau, kaip svarbu pasitikėti savimi ir savo pojūčiais ir neišduoti savęs bei savo įsitikinimų. 

Viskas prasidėjo, kai dirbau advokatūroje. Klientai italai kreipėsi į  mane dėl pavogto automobilio. Vagys automobilį išvežė iš Italijos, o pasieniečiai konfiskavo jį Lietuvos–Baltarusijos pasienyje. Italai paprašė manęs padėti jiems kuo greičiau prabangų automobilį susigrąžinti.  

Tuo metu jau turėjau pakankamai patirties taikydama verslo ir skyrybų teisę, bet atvejis su konfiskacija, baudžiamąja teise, man buvo pirmas. Išsiaiškinusi, koks inspektorius dirba su šia byla, jam paskambinau. Mane išklausęs, pasakė, kad pasižiūrės, kokia situacija, ir paprašė paskambinti kitą dieną. Po poros dienų jis kažkodėl susirado mane Facebook‘e ir pradėjo pokalbį. Bendravimas tapo neformalus. Susitarėme susitikti ir toliau kalbėtis dėl bylos. Mano nuostabai, jis pasiūlė susitikti kavinėje šalia jo darbo. 

Visas tas neformalumas mane jau pradėjo gerokai stebinti, bet pyktis su žmogumi, kuris nagrinėja mano klientų bylą, nenorėjau. Susitikę kalbėjomės apie bylos eigą. Kai pasiteiravau apie procedūrinius dalykus, pasakė, kad kai bylą išanalizuos, perduos ją prokurorui. Inspektorius papasakojo, kad puikiai su šiuo prokuroru sutaria, dažnai lankosi jo namuose ir apskritai jie yra geri draugai. Patikino, kad sprendžiant bylą kokių nors problemų kilti neturėtų, ir pasakė, kad kai ją perduos prokurorui, man paskambins. Taip pat pakalbėjome apie jo papildomą darbą – pasirodo, jis internetu teikia teisines paslaugas. Dar kalbėjomės apie advokatus, kurie gina pasieniečių sulaikytus žmones. Jis rekomendavo man irgi pradėti specializuotis būtent šioje srityje. Iš pokalbio supratau, kad jis mielai su manimi bendradarbiautų. 

Toliau viskas, atrodė, dėliojasi sklandžiai. Inspektorius mane informavo, kad jau perdavė bylą prokurorui. Aš paskambinau savo klientams ir pasakiau, kad viskas gerai, artimiausiu metu jie jau galės atsiimti automobilį. 

Bet vėliau iš prokuroro jokios informacijos nesulaukiau. Paskambinau jam ir atvykau į prokuratūrą pasiteirauti dėl bylos eigos. Prokuroras man pradėjo pasakoti, kad kažkas stringa – kas būtent, taip ir nepaaiškino – ir kad kol kas automobilio negrąžins.

Išėjusi iš prokuratūros paskambinau inspektoriui. Paklausiau, kas atsitiko ir kodėl jo ir prokuroro pozicijos skiriasi – juk jis mane patikino, kad byla labai paprasta ir aiški ir automobilis tuoj bus grąžintas. O štai prokuroras pasakė, kad automobilio atgauti galimybės nėra. Dėl ko, sakė, informuosiąs vėliau.

Vėl susitikome su inspektoriumi. Aišku, ir vėl ne jo kabinete. Paaiškėjo, kad prokuroras jo klausė, ar šis gerai mane pažįsta. Pasirodo, prokuroras internete susirado apie mane informacijos – žinojo, kad  priklausau partijai ir kandidatavau į savivaldybės tarybą. 

Prie gretimo staliuko sėdėjo kažkoks vyrukas ir inspektorius  paprašė manęs kalbėti tyliau, nes šis jam kėlė įtarimą. Pamaniau, kad taip jis mėgina mane apsaugoti. Toks jo elgesys man leido juo pasitikėti dar labiau. Tik vėliau susivokiau, kad toje situacijoje svetimu žmogumi pasitikėjau labiau nei  savimi.

Paaiškinimo, kodėl negrąžinamas automobilis, nesulaukiau. Tada tiesiog tiesiai pasiteiravau, ar taip elgdamasis prokuroras reikalauja pinigų. Inspektorius atsakė, kad paklaus. Paprašiau, kad išsiaiškintų, nes nenorėjau nei pavesti klientų, nei tempti laiko – juk prabangus automobilis, stovėdamas nenaudojamas automobilių aikštelėje, sensta ir nuvertėja. Norėjosi išeiti iš šios aklavietės, kai aiškaus atsakymo, kas negerai, negauni, o kada grąžins automobilį, irgi niekas nesako. Kilo minčių, kad taip yra reikalaujama papildomo užmokesčio. Jaučiau pareigą išspręsti šį klausimą kaip įmanoma greičiau ir norėjau tiesos. 

Nesiveldama į smulkmenas papasakosiu, kaipgi pagaliau nutiko tas mano susitikimas su  sąmoningumu, sąmone, o gal net ne sąmone o pasąmone.

Gavau iš klientų pinigų kyšiui – dar ir šiandien šis žodis man kelia įvairių jausmų ir jaučiu, kaip jį ištarus, mano skruostai prisipildo kraujo. Pinigus turėjau perduoti inspektoriui, kad šis perduotų prokurorui. Pieš susitikimą su inspektoriumi, iš bankomato turėjau išsiimti sutartą pinigų sumą. Balsas iš pasąmonės tarsi sakė: „Julija, tu darai tai, ko neturėtum daryti, tave sulaikys“. Stovėdama prie bankomato ir girdėdama šį balsą, iš siaubo išsiėmiau tik dalį reikiamos sumos. 

Kitą dieną turėjome susitikti su inspektoriumi kavinėje. Ryte mane vėl aplankė vizija, kad mane sulaikys, bet aš iš visų jėgų stengiausi apie tai negalvoti. Dar labiau nei šios vizijos aš bijojau pavesti inspektorių, kuris savo ruožtu pavestų prokurorą. Labai bijojau sugadinti šį reikalą, netekti darbo ir pajamų. Viena auginau vaiką, neturėjau tėvų (mama buvo mirusi prieš beveik penkerius metus), butas kuriame, kažkada gyvenau su mama ir sūnumi, po gaisro buvo avarinės būklės. Be to, buvau neseniai išsiskyrusi ir neturėjau antros pusės. Žodžiu, kabinausi į gyvenimą kaip galėdama ir galvojau – na, ne, negali nutikti tai, ką visa širdimi jaučiu. Racionaliai svarsčiau, kad tai – eilinė, paprastai išsprendžiama byla. Klientai nori greičiau atgauti savo automobilį, jiems kyšio sąlygos tinka. Aš už tai esu atsakinga ir padarysiu tai, ką reikia padaryti. Dabar jau nenorėjau trauktis, nenorėjau sugadinti inspektoriaus ir prokuroro santykių. Turbūt taip galvoti buvo naivu, bet nebuvau ir nesu tobula, žmogiškai bridau į savo pasirinkimų klaidas.

Sutarėme su inspektoriumi susitikti pietų. Atvykusi į susitikimo vietą, pinigus palikau automobilyje. Pietaudami mudu, kaip įprasta, kalbėjomės. Praėjo valanda, aš vis delsiau… Viduje vėl viską spauste spaudė tas keistas jausmas, o vidinis balsas nenustojo klausęs: „Ką tu darai, Julija?“ Mačiau, kad inspektoriui paskambino, bet jis skambutį atmetė. Pastebėjau, kad nerimsta. Jei būčiau pasitikėjusi savo nuojauta, tiesiog būčiau išėjusi, bet mano pernelyg didelis atsakingumas neleido to padaryti. Aš tiesiog netikėjau savo nuojauta, nemaniau, kad ji reali ir teisinga. Atrodė, tai išgalvoti, mistiniai dalykai, visiškai nederantys su mano teisine veikla, kurioje sprendimus priiminėti turėtų tik šaltas protas.  

Galiausiai su inspektoriumi nuėjome iki mano automobilio. Kai inspektorius įsėdo į vidų, atidaviau jam voką su pinigais. Prie automobilio pribėgo žmonės. Inspektorius atidarė dureles, kad jie nevaržomai galėtų patekti vidun. Jie paėmė iš inspektoriaus voką su pinigais ir pasakė, kad esu sulaikoma. Įdomu tai, kad kai atvažiavome į pastatą, kuriame buvo įsikūrusi mane sulaikiusi institucija, aš galvojau, kad sulaikė mus abu ir pradėjau inspektorių ginti. Netrukus man atnešė dokumentą, kuriame buvo parašyta, kad inspektorius turi imunitetą (taip iki galo ir nesužinojau ar inspektorius bendradarbiavo su prokuroru, ar buvo kaip nors kitaip). Tada supratau, kad sulaikė tik mane. Nustojau jį ginti, bet ir negyniau tinkamai savęs – neišsikviečiau advokato. Man buvo labai gėda. Su manim bendravę darbuotojai sakė, kad jei dabar duosiu parodymus, jie neteiks duomenų žiniasklaidai… 

Visada norėjau atrodyti stipri ir nepalaužiama. Žmogus, kuris mane apklausė, stebėjosi, kad neverkiu. Sakė, kad net vyrai sulaikyti verkia. Verkimas tuo metu man buvo prabanga – jau buvau išmokusi, kad kaip man beskaudėtų, niekas neturi matyti mano ašarų. 

Esu dėkinga tos institucijos, į kurią patekau, darbuotojams. Jie visi man pasirodė labai žmogiški. Pareigūnas, kuris važiavo su manimi į namus konfiskuoti mano kompiuterio, neišgąsdino mano sūnaus, kuris tuo metu buvo vienas namuose, leido man kompiuterį paimti pačiai. 

Bylos nagrinėjimo laikotarpis nebuvo lengvas, man buvo gėda savo draugams prisipažinti, kas atsitiko. Kai byla pasiekė teismą, ši istorija nuskambėjo per visą Lietuvos žiniasklaidą. Jaudinausi dėl savo reputacijos. Nebesusitikinėjau su žmonėmis, kurie užėmė kokias nors svarbias pareigas, kad nekenkčiau ir jų reputacijai ir kad niekas nelipdytų jiems etikečių. Itin sunkiais momentais apsiaudavau sportbačius ir išeidavau pabėgioti. Bėgdavau tol, kol pradėdavo skaudėti kojas – taip mažiau jausdavau sielos skausmą. 

Jaučiausi  viena, be antros pusės, be tėvų ir be užnugario. Jaučiausi bejėgė prieš visą sistemą. Bet tuo pačiu jaučiau daugybės nuostabių žmonių palaikymą – nepažįstami žmonės man rašė palaikymo žodžius, mane palaikė mano tikri draugai. Pažįstamas advokatas, kuris kažkada dirbo toje pačioje teisinėje kontoroje, kurioje tuo metu dirbau aš, sutiko mane ginti ir daryti tai be jokio užmokesčio. Tai buvo tikra Dievo dovana, nes tuo metu pajamų aš neturėjau. 

Teisme nusprendžiau nesibylinėti, o prisiimti visišką atsakomybę už savo veiksmus – vis dėlto aš pati daviau tą kyšį ir tai buvo mano atsakomybė. Teismo posėdis praėjo greitai.

Kaltintojas pats stojo mano pusėn. Išsakė tokią kalbą, kad po jos mano advokatas tik ištarė, jog nebeturi ką pridurti. Teisme mane pamatė kaip neatsakingai sugalvojusią tarpininkauti, bet ne kaip kyšio iniciatorę. Buvo aišku, kad jei kuri nors pusė būtų pasakiusi „stop, kyšiai mums nepriimtini“, aš irgi nebūčiau atkakliai pinigų siūliusi. Byla buvo baigta.

Nuo bylos praėjus daugiau nei metams, automobilis savininkams vis dar nebuvo grąžintas ir jie negavo jokio aiškaus atsakymo, kodėl. Tuo metu, kai vyko teismo posėdžiai, juose dalyvavo ir žurnalistas, kuris viešino faktus apie bylos eigą. Esu jam labai dėkinga, nes užsiminiau apie tai, kad automobilis vis dar konfiskuotas, žurnalistas iš karto panoro tai paviešinti. Kiek žinau, kai jo straipsnis pasirodė žiniasklaidoje, automobilis pagaliau grįžo į įtalų rankas.

Nuo to įvykio praėjo jau 10 metų, bet jį prisiminus, man kyla sunkūs jausmai ir kaupiasi ašaros. Jau leidžiu sau verkti, nebevaizduoju, kad esu stipri. 

Šis įvykis leido man susimąstyti, kaip svarbu savęs klausytis. Įsitikinau, kad šeštasis jausmas visgi egzistuoja, tik aš kažkodėl norėjau jį paneigti. Situacija, į kurią patekau, paskatino mane siekti sąmoningumo, nors pati iki galo dar nesuvokiau, kas tai ir ką man tai duos. Pradėjau lankyti įvairius mokymus, seminarus, mokiausi įsiklausyti į savo pajautimus. Intensyviai domėjausi saviugda bei psichologija – norėjau kuo geriau pažinti save. Besidomėdama sąmoningumu pradėjau padėdinėti ir kitiems. Nusprendžiau pakreipti savo gyvenimą visiškai kita kryptimi – susidėliojau savo vertybes, mečiau advokatūrą ir ėmiausi verslo.

Šiandieną esu dėkinga tai situacijai, nes be jos nebūčiau tokia, kokia esu dabar – jautri, bet kartu ir stipri, mokanti juoktis ir verkti, suprasti ir užjausti, o, svarbiausia, leidžianti sau būti savimi.

Rūta: sunku net įsivaizduoti, kaip visa tai išgyvenai… Jurga, noriu užduoti klausimą tau. Kodėl mokantis santykių tu skatini plėsti savo sąmonę?

Santykiuose kiekvieną dieną, net minutę, su kuo nors bendraujant mums kyla jausmų, ateina minčių, lemiančių mūsų sprendimus ir veiksmus. Kuo moteris adekvačiau suvokia tai, kas dabar vyksta, tuo išmintingiau ji gali pasielgti. Kuo ji mažiau išmano sąmoningą gyvenimą, gal net nebuvo apie jį niekada girdėjusi, tuo labiau ji veikia nesavarankiškai. Tokiai moteriai vadovauja ją supusios aplinkos įdiegtų elgesio šablonų modeliai. Nuostabu, jei moteriai aplinka savaime įdiegė sąmoningo gyvenimo programas ir jos vaikystė ir likęs gyvenimas buvo sėkmingi. Tada jai nieko nereikia mokytis, ji viską moka. Bet ką daryti, jei santykiuose kartojasi nesėkmės, vis kyla nesklandumų ir yra daug pasimetimo? Visa tai gali pasikeisti, jei moteris sugeba savo elgesį perprogramuoti iš sau nepalankaus į sau padedantį, auginantį. 

Galiu pateikti savo pavyzdį. Vaikystėje tėvai mane bausdavo už tai, kad grubiai rėždavau į akis ką galvoju, sakydavau savo tiesą. Nebūtinai visada ta mano vaikiška tiesa būdavo tikra. Tačiau man, mažai mergaitei, ji atrodė tikrų tikriausia. Nedvejodama sakydavau, kas man nepatinka, kas kelia pyktį ir nuolat susilaukdavau bausmės. Taip aš nejučiomis išmokau, kad niekada nereikia skubėti išsakyti savo tiesą, ką galvoju, kokie yra mano tikrieji norai. Išmokau, kad geriau veikti atsargiai, nes neaišku, kada ateis bausmė. Geriau, jei man ko nors tikrai reikia, nesakyti  tiesiai, bet patenkinti savo poreikį naudojat įvairias manipuliacijas. Jei ko nors iš žmogaus noriu, stebiu jį, atrandu jo silpnąsias vietas, per kurias galėčiau juo manipuliuoti, ir tada pateikiu savo prašymą. Nes taip galų gale buvau, kaip vaikas, išmokusi sugyventi su tėvais. Taigi aš labai ilgą laiką buvau valdoma vaikystėje man suformuotos elgesio programos. Suaugusi šią programą automatiškai perkėliau į savo santykius. Pirmąją savo santuoką ir sukūriau panaudojusi labai stiprią manipuliaciją.

Kai jau suvokiau, kad noriu ištekėti, pradėjau ruošti dirvą. Savo draugui vis užsimindavau apie santuoką, mes nuolat šia tema diskutuodavome. Mano draugui lyg ir buvo aišku, kad kada nors vesti norės, bet vėliau – juk mes dar jauni, vos perkopę dvidešimt. Šią nesudėtingą kliūtį aš įveikiau labai lengvai. Tiesiog vieną dieną jo paklausiau: „Tu kada ateityje planuoji turėti kitą moterį?“

Šiandien suvokiu, kad tai labai gudrus, išieškotas ir manipuliatyvus klausimas. Nes vyras negali atsakyti „taip, planuoju“. Akivaizdu, kad prieš taip atsakydamas, vyras turėtų pasiryžti santykius nutraukti. Tokių minčių vyrui, kuris šiuo metu mėgaujasi nuoširdžia draugyste, nekyla. O jei vyras atsako „ne, aš neplanuoju turėti kitos“, tada viskas. Jis pakliūva į spąstus. Taip nutiko ir mano draugui. Toliau jo klausiau: „Tada nesuprantu, kam atidėlioti sprendimą dėl santuokos? Tu neplanuoji turėti kitos moters, aš neplanuoju turėti kito vyro, tai koks skirtumas, ar susituoksime šiais metais, ar po dešimties?“ 

Taigi puikiai vykdžiau išmoktą programą – jokio nuoširdumo, jokių jausmų, o jei ko nors noriu iš kito, naudoju manipuliacijas – šiukštu neprašau tiesiai. Koks rezultatas?

Dabar žinau, kad tai, ką sėji, tą ir pjauni. Jei kuo nors manipuliuoji, būk tikra, kas nors irgi manipuliuos tavimi. Taip veikia Visatos dėsniai. Visa tai tam, kad per patirtį suvoktum, koks tai jausmas ir nuspręstum taip nebedaryti.

Grįžtu prie mano ir draugo, pakliuvusio į spąstus istorijos. Taigi visai netrukus mes susituokėme. Tačiau mūsų santuoka truko vos pusantrų metų – mano pirmasis vyras susirado kitą moterį ir pas ją išėjo. Dabar suvokiu, kad tada jis nebuvo subrendęs santuokai, todėl pats ir nesipiršo. O aš, įžvalgiai privertusi jį mane vesti, pasidariau sau meškos paslaugą ir skirdamasi patyriau daug skausmo.  

Atėjo pjūties metas – kitas mano sutiktas draugas buvo manipuliacijų meistras. Apie jį esu parašiusi pirmąją savo knygą. Rašiau ją norėdama parodyti moterims, kiek melo ir manipuliacijų gali būti santykiuose, ir apsaugoti jas nuo to, ką patyriau pati. Šiuose santykiuose skaudžiai supratau, kaip jaučiasi manipuliuojamas žmogus. Atėjęs suvokimas mane visam laikui išgydė nuo noro kada nors taip elgtis su kitais.

Visas šias savo veiksmų pasekmes galėjau pamatyti tik tapusi sąmoningesnė. Be sąmoningumo tikrai gali atrodyti, kad buvau nekalta avelė, o mano sutikti vyrai – kiaulės. Juk pirmasis mano sutuoktinis pabėgo pas kitą moterį, o antruose santykiuose taip pat patyriau išdavystę. 

Po tokių patirčių natūraliai kyla daug klausimų, tačiau skirtingi klausimai formuoja visiškai kitokias pasekmes (plačiau apie tai rašysime skiltyje „Vergės ir karalienės skirtumai“).

Nesąmoninga moteris gali klausti: „Kodėl aplink mane sukasi vien tokie baisūs vyrai? Kodėl visi vyrai tokie melagiai, apgavikai, niekšai, kiaulės ir veidmainiai?“

Tik sąmoninga moteris gali sau užsiduoti teisingus klausimus, tarkime: „Kaip aš tai sukūriau? Kaip ir kodėl pritraukiau nesąžiningus vyrus į savo gyvenimą?“ Tokia moteris lengvai išspręs savo nelaimių kryžiažodį ir galės laiminga keliauti toliau. Veidmainiaujančių vyrų savo kelyje ji nebesutiks. 

Tuo tarpu nesąmoninga moteris vėl ir vėl lips ant to paties grėblio, jos gyvenime niekas pernelyg nesikeis, nebent dėl nuolat patiriamo emocinio skausmo pagaliau ir ji šį tą suvoks apie save pačią, išlips iš šabloninės savo elgesio programos ir atras naują, sau palankesnį elgesio modelį.

Taigi sąmoningoji moteris pati susivokia daranti klaidas, jas atpažįsta ir taiso. Tai – išmanymo rezultatas.

Antroji kaltina vyrus, nemato savo pačios bėdų, nežino kaip nebesutikti tokių vyrų, grimzta į panašius skaudžius nuotykius ir labai dėl to kenčia. Taip vyksta iki ji pagaliau atsitiktinai, per skausmą pradeda kažko ieškoti ir suranda, kur esmė. Jei atradimas įvyksta nesąmoningai, gali būti, kad moteris iki galo gerai net ir nesuvokia, ką pakeitė ir kodėl panašios nelaimės staiga pasibaigė. Tačiau kai susiduria su kitokio pobūdžio sunkumu, vėl neturi į ką atsiremti ir toliau kartoja nemalonų kančios kelią.

Man asmeniškai tas antrasis variantas nepatinka. Aš gyvenime vertinu efektyvumą, tikslumą ir paprastumą. Todėl tiek pati renkuosi, tiek visoms moterims rekomenduoju maksimaliai susipažinti su sąmoningo gyvenimo esme ir toliau ja remiantis gyventi. Tokiu atveju gyvenime smarkiai sumažėja kančios ir padaugėja malonumo.

Rūta: Julija, kaip tu, suvokei, kad sąmoningumas ir savęs pažinimas gali padėti santykiuose?

Sykį draugė pakvietė mane kartu eiti į sąmoningo kvėpavimo užsiėmimą. Praktikos metu pamačiau vaizdinį, kad visi mano santykiai buvo su vyrais, turinčiais kokių nors priklausomybių. Iki tol niekada nebuvau apie tai susimąsčiusi. Atrodė, kad su visais vyrais išsiskyriau dėl kokių nors nesklandumų ir dėl to kylančių barnių, bet santykiuose besikartojančio elemento – priklausomybių – neidentifikavau.

Intensyviai kvėpuodama vaizdiniuose pamačiau visus buvusius artimus ryšius ir įvykius. Sužadėtuvės, vestuvės, pirmasis vyras… Pamačiau, kad visi vyrai turėjo bėdų su priklausomybėmis ir tai buvo istorija apie mane, o ne apie juos. Kvėpavimo sesija parodė, kad pati turiu suprasti, kuo traukiu tokius vyrus ir kodėl tai vis kartojosi.

Vėliau į tai daug gilinausi ir ieškojau atsakymų – lankiau terapiją, įvairiausius meditacijos seminarus, moterims skirtus užsiėmimus bei praktikas.  Pamačiau, kad siekiu žūtbūt būti gera žmona. Na, tokia be stuburo. Neturėjau savo tvirtos ašies, kad galėčiau pasakyti „ne“, kad galėčiau pajusti, ko man reikia, ir apie tai kalbėti. Tiesiog negebėjau suprasti, kas man tinka, o kas netinka, tik galvodavau, kad jei būsiu gera žmona, mane mylės. Ir to užteks. Dėl to ir pritraukdavau vyrus, kuriuos galėčiau gelbėti, turėčiau progą būti jiems gera. 

Mąstydama apie santykius, jausdavausi laiminga kaip pasakoje, tarsi būčiau pelenė, svajojanti rasti savo princą. Įsivaizduodavau, kaip aš tuose santykiuose jausiuosi, žinojau visas smulkmenas. Bet kaip vyras turi su manimi elgtis, kaip ir kur mes gyvensime, kaip dalinsimės išlaidas, aš negalvojau – žemiški dalykai man nerūpėjo. Bijojau, kad dėl to galime susipykti. Juk jeigu sakysiu savo norus, o jie nesutaps su mano vyro, viską sugadinsiu, nebesugebėsiu būti tokia gera, kokia siekiau būti.

Taigi pamačiau, kad jei nesimokysiu suvokti ir išsakyti savo poreikių mylimajam, mano santykiuose niekas nesikeis. Kas iš to, jei aš gera, bet mano poreikių niekas netenkina, kur tada aš? Nebenorėjau tenkinti kitų poreikių ignoruodama savuosius. Nusprendžiau mokytis suvokti ir išsakyti savo poreikius ir tai padaryti kuo anksčiau, geriausia dar prieš kuriant santykius ir tuokiantis. 

Kuo labiau gilinausi į sąmoningumą, tuo aiškiau suvokiau pati save ir supratau, kad ne vyrai aplinkui yra blogi ir man netinkami, bet pati tokius pritraukiu, pati susikuriu toksiškus santykius. Vis geriau pažindama save, sugebėjau aiškiau atpažinti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes, išmokau nebelaikyti savyje to, kas mano santykiams nebetarnauja, ir įsileisti naujų dalykų, mano vėlesniuose santykiuose lėmusių kardinalius teigiamus pokyčius.

Indas

Visa ši ilga įžangą apie sąmoningumo svarbą yra rašoma tik tam, kad kuo labiau sušvelnintume tavo pasipriešinimą tam, apie ką skaitysi toliau. Sąmoningumo siekimas gali būti emociškai skausmingas dalykas, keliantis labai daug jausmų, net įtampų fiziniame kūne. Būtent dėl šios priežasties į tai gilinasi vis dar mažai žmonių. Dažnai tai nėra malonu ir kelia pasipriešinimą. Kaip kokios naujos disciplinos ar užsienio kalbos mokymasis. 

Nesenai pradėjau mokytis vokiečių kalbos, nes su šeima apsigyvenome Vokietijoje. Sykį besimokydama iš nevilties graudžiai pravirkau. Niekaip negalėjau liautis raudojusi. Man buvo liūdna, pikta, skaudu, kad nesugebu įsiminti žodžių, perprasti ir taikyti sunkios gramatikos taisyklių. Tikrai nebuvo malonu. Taip pat ir sąmoningumo didinimas gali tiesiogine šio žodžio prasme laužyti kaulus, nes neriant į šią sritį pradeda kilti seni užspausti emociniai blokai, visokie sunkūs, su praeityje nutikusiais įvykiais susiję jausmai. 

Man ėjimas sąmoningumo keliu beveik niekada nebuvo malonus. Palaimingi tik rezultatai, kai gyvenime pradeda vykti akivaizdūs teigiami pokyčiai. 

Įsivaizduokime savo sąmonę kaip indą. Sulaukusios trisdešimties, dažniausiai jaučiamės šį indą pripildžiusios sklidinai. Žinių, patyrimų, informacijos – apie viską jau egzistuoja gan tvirta nuomonė ir žinojimas. Na, o jei perkopėme trisdešimtmetį, gali būti, kad įgijome sindromą „Aš viską žinau“. Šį sindromą galima palyginti su sklidinai pripildytu indu, į kurį nieko nebeįpilsi. 

Žinia, tokiame inde vanduo užsistovi ir pradeda pelkėti. Todėl pirmas ir pats svarbiausias suvokimas, kurį noriu perduoti pažindindama tave su sąmoningumo sritimi, yra tai, kad jei nori gražių santykių, privalėsi išmokti plėsti savo indą. Plėsti sąmonę ir ten įsileisti naujų žinių, suvokimų, patirčių. Tai ne bukas informacijos kalimas, bet gyvas patyrimas apie mus supantį pasaulį, jo valdymą, dėsnius ir kaip jame laimingai gyventi. Siekimas vis laisviau  mąstyti. Plačiau suvokti. Ir šis siekis turi likti iki mirs fizinis kūnas, o ne iki laiko, kai santykių sritis staiga pagerės. Tai ne vien apie santykius. 

Suvokus sąmoningumo esmę santykių srityje, tai  persikels ir į kitas gyvenimo sritis. Viskas labiau atsipalaiduos, pajudės harmoningesne kryptimi. Tačiau sustoti bus nebegalima. Kiekviena, žengusi sąmoningumo keliu tik dėl santykių, o ne dėl viso gyvenimo, prieina ribą, už kurios pamokymai nebeveikia, nes neteisingai pasirinko pagrindinį tikslą.

Laimingi santykiai negali būti  pagrindinis moters gyvenimo tikslas. Tai – tik pasekmė, nutinkanti siekiant daug didesnio tikslo – plėsti savo sąmonę, gilintis į sąmoningumą. 

Kasdieniame gyvenime tai atrodo gan paprastai. Sakykime, ką tik susipykau su savo vyru. Pakėlėme balsus, apsižodžiavome ir norisi pasitrankyti durimis. Asmenybei, kurios tikslas yra sąmoningo gyvenimo, o ne tik santykių, siekimas, aišku, ką daryti. Šiuo metu santykiai papuolė į duobę, reikia iš ten išlipti. Dabar reikia atrasti  energijos, jėgų ir būdų, kaip kalbėtis toliau, kad po šio barnio neliktų nuoskaudų. Sąmoningas žmogus žino, kaip pastebėti ir išsivalyti nuoskaudas ir jo tai negąsdina. Sąmoninga žmona nebijo pasakyti, kad yra neteisi, arba, kad ji pikta, o gal išsigandusi ir eiti bendrauti toliau. Jos gyvenimo esmė dabar nėra pavojuje. Nes ne santykiai yra esmė, bet sąmoningas gyvenimas. Ji suvokia, kad net byrantys santykiai yra tik kelionės dalis, o ne viso gyvenimo žlugimas. Blogai tik tam, kuris savo gyvenimo tikslu išsikelia tai, ką galima sunaikinti ar prarasti. Nieko nėra amžino ir apsaugoto. Prarasti galime absoliučiai viską, prie ko dabar taip saldžiai esame prisirišę. O jei susiejame savo gyvenimo tikslą su sąmoningumu, susidūrę su išbandymais norime vieno – toliau reaguoti į situacijas ir jose veikti sąmoningai. Kol žmogus jaučia savąjį „aš esu“, kad ir kas su juo vyktų, jis gali toliau siekti savo tikslų, plėsti sąmonę ir sąmoningai gyventi. Ar laimėje, ar nelaimėje.

Kiekvienas mūsų įrašas bus rašomas pasitelkiant tik sąmoningą požiūrį ir patarimą. Jei tau kils klausimų, norėsis aiškumo, kas nors pasirodys keista ar nesuprantama, parašyki mums komentarų skiltyje. Mes žinosime, kad vieną ar kitą vietą reikia išaiškinti dar detaliau. O kol kas atsiminti tereikia tik viena – nuo gimimo iki savo kūno mirties nėra jokio svarbesnio tikslo nei plėsti savo sąmonę. Jei nedarei to iki šiol, dabar geriausias laikas pradėti. Geriau vėliau, negu niekada. Jei nežinai, kaip tai daryti, bet norisi tapti sąmoningesnei santykiuose, ši knyga – kaip tik tau. Jos skaitymas ir joje pateikiamų praktikų taikymas gali tapti neįkainojama dovana sau pačiai. Jei tik norėsi.

Ir sąmoningai gyventi galima labai smagiai, besimėgaujant nuostabiais santykiais, gražia šeima, komfortiška aplinka, kelionėmis, kitais gyvenimo teikiamais malonumais. Tačiau nuolat prisimenant, kad mano sąmonė taip pat reikalauja dėmesio, aš turiu ją prižiūrėti ir puoselėti. Vyrai, vaikai, namai viskas gali prapulti, išnykti, pasikeisti. Tačiau mano sąmonė liks su manimi. Į ją atsiremsiu sunkiu momentu. Į tai, kas aš esu iš tikrųjų, atmetus mano vardą, pasiekimus, kūną, atsiminimus, mintis ir emocijas. Kas lieka čia ir dabar?