4. Kiek gili mano praeitis?

Dėl rašymo apie praeitus gyvenimus dvejojome. Antras knygos skyrius – iš karto apie ezoteriką? Ką moterys pagalvos?

Bet sudarinėdama knygos planą supratau, kad aš, Jurga, privalau parašyti šia tema, nes kadaise beieškant laimingų santykių, būtent šios temos išsamesnis nagrinėjimas, įsigilinimas į ją, smarkiai pasitarnavo man pačiai. 

Iš pradžių trumpai supažindinsiu su reinkarnacijos ir praeitų  gyvenimų teorija. Nebūtina ja tikėti, bet verta perskaityti, nes tai, kaip sakiau ankstesnėje dalyje, išplės sąmonės indą. Smagu turėti pasirinkimą, kuo norisi tikėti, o kuo ne, bet tam reikia  turėti iš ko rinktis. Taigi pašnekėkime apie dar vieną variantą nežinomybės erdvėje – reinkarnaciją ir tikimybę, kad egzistuoja praeiti gyvenimai. 

Ankstesnėje dalyje apie sąmoningumą aptarėme retai sau  užduodamą klausimą: „kas aš esu?“ Supratome, kad esame ne vardas, ne pasiekimai, ne kūnas, ne mintys ir ne emocijos. Jei ne vienas šių dalykų, tada kas?

Skirtingos teorijos vidinį „aš esu“ jausmą vadina skirtingai. Bet visi pavadinimai turi bendrą panašumą – kalbama apie kažką neapčiuopiamo, nepaliečiamo ranka. Sakoma, kad šis amžinas pojūtis, kuris net sapne juntamas kaip „aš esu“, yra siela, esybė, šviesa, meilė, ramybė, sąmonė ar net Dievas.

Taigi reinkarnacijos teorija pasakoja, kad būtent tas nematerialus pojūtis „aš esu“ keliauja su mumis iš gyvenimo į gyvenimą. Ta esybė geba kūnui numirus gyventi toliau, persikelti į kitą motinos įsčiose besiformuojantį kūną ir pratęsti savo egzistavimą materialioje erdvėje – šiame pasaulyje. Maža to, sakoma, kad vien kūnas, be šios dieviškos dalelės, net netampa žmogumi. Kad susikurtų nauja, sąmoninga būtybė, vadinama žmogumi, reikalingi ne tik kūno audiniai, organai, bet ir šioji neapčiuopiama gyvybės kibirkštis, kurią kiekvienas suvokiame per jausmą „aš esu“.

Rūta: kaip tai, apie ką kalbi, susiję su santykiais?

Labai paprastai. Tarkime jei šiame gyvenime kurdama artimus ryšius su savo mylimu žmogumi patiriu besikartojančių nesėkmių ir jos vis sugadina mano santykius, yra reali tikimybė, kad tai ne šiaip mano nemokšiškumas ar žioplumas, bet praeitų gyvenimų įtaka. O dar tiksliau, dabartinės mano nesėkmės santykių srityje gali būti mano elgesio praeituose gyvenimuose pasekmė. 

Reinkarnacijos teorija sako, kad pasaulyje egzistuoja veiksmo ir pasekmės dėsnis. Senoliai sakydavo: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“, „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“. Šis dėsnis puikiai atspindi, kaip veikia karma. Karmos aiškinimo filosofija teigia, kad jei šiame gyvenime patiriame daug nesėkmių, greičiausiai praeitame netinkamai elgėmės su kitais žmonėmis, todėl dabar turime galimybę patirti tai, ką dėl mūsų elgesio patyrė jie. Tik truputį švelniau. Sakoma, kad mūsų elgesio pasekmė visada yra pamatuota mūsų naudai, nes Visata nenori mūsų skriausti, bausti ar mums keršyti, o tik suteikti suvokimą, kas yra tinkama, o kas ne. Visa tai tam, kad išsivaduotume nuo noro kam nors panašiai kenkti. Patiriama nemaloni pasekmė suteikia galimybę vidiniam mūsų susivokimui mokytis rinktis tik tai, kas mums palanku. 

Taigi jei visiškai neigiame ar nei kiek nesidomime dėsniu, kalbančiu apie pasekmes, kurių priežastys slypi praeituose gyvenimuose, mes tarsi išimame  dabartinį savo likimą iš konteksto ir prarandame galimybę matyti platesnį paveikslą.

Tarkime, aš vaikystėje ir paauglystėje buvau judri ir sportiška. Valandų valandas vaikščiodavau su savo šuniu po miškus ir pievas, daug važinėjau dviračiu, net bėgiodavau krosus, ilgai maudydavausi vandens telkiniuose. Kai subrendau, suaugau, man buvo labai lengva imtis bet kokio sporto, kad sutvirtinčiau savo raumenis ir pagražinčiau kūno linijas. Man buvo visiškai paprasta nueiti pasportuoti į aerobikos ar jogos užsiėmimus, pažaisti lauko tenisą, pradėti bėgioti krosus, nubėgti pusę maratono ar netgi dviračiu be didelio vargo užvažiuoti į Vilniuje esantį Tauro kalną. Taigi mano judrumas vaikystėje sukūrė pasekmes suaugus. Kai matome bendrą paveikslą – mano vaikystę, paauglystę ir brandą, –  viskas tampa labai aišku ir paprasta. Atsiranda suvokimas, kad čia nėra jokio stebuklo. Elementarios palankių savo kūnui atliktų veiksmų pasekmės.

O jei imtume mano kūno, sportiškumo vertinimą tik nuo dvidešimties metų ir sakytume, kad, oho, kaip Jurgai lengva sportuoti, kaip greitai jos kūnas įgauna dailias formas, tampa stangrus, kaip jai gerai, kaip jai pasisekė. Toks matymas būtų gyvenimo atkarpos išėmimas iš viso gyvenimo konteksto. Juk nei čia pasisekė, nei ką – buvau sportiška vaikystėje (nes užsiėmiau aktyviomis veiklomis), tapo lengva išlikti tokiai ir suaugus.

Praeitų gyvenimų filosofija kalba apie tą patį. Tiesiog ji dar labiau išplečia matymą. Jei praeitame gyvenime viduje buvai labai geras žmogus, padėjai kitiems, su visais gyvenai santarvėje, meilėje, doroje, tiesoje ir nuoširdžiai elgeisi,  šiame gyvenime patiri  to pasekmes. Tarkime, gavai gražų kūną, mielus, laimingus, galbūt pasiturinčius tėvus, tavo santykiai susidėliojo lengvai ir puikiai. Tai nėra sėkmės reikalas. Tai – tik pasekmė to, kaip gyvenai anksčiau, praeituose gyvenimuose. Tavo pasirinkimai atnešė tau naudingas pasekmes. 

Rūta: kodėl kartais tenka sutikti išskirtinai šviesių žmonių, bet jų likimas – sunkus? Matosi, kad žmogus vidumi yra tikrai labai gražus, pozityvus, visus mylintis, bet jo gyvenimas klostosi tikrai nelengvai. Nesinori net tikėti, kad jis praeityje nedorai elgėsi. Bet, tarkime, gimė turėdamas fizinių negalavimų ar buvo paliktas tėvų, o gal suaugęs prarado artimą žmogų, turėjo skaudžių išgyvenimų. Juk tada visi nedorėliai turėtų gimti ir gyventi sunkiomis sąlygomis, o visi turtingų, laimingų tėvų vaikai būti išskirtinai laimingi ir šviesūs. Bet taip nėra. 

Sielos eina per skirtingus gyvenimus ir mokosi vis naujų dalykų. Mokymosi procesas yra begalinis ir iki galo mums nesuvokiamas. Kaip pirmokas nesuvokia, ko mokysis devintoje klasėje, taip ir mes net nenutuokiame, ko dar kaip sielos, kaip esybės galime išmokti ateityje. 

Taigi nuolatinio mokymosi procesas, besitęsiantis per daug gyvenimų, kartais sielai sudėlioja sunkias sąlygas, kad pamoka būtų lengviau įsisavinta. Sakoma, kad viskas sudėliota su pačios sielos sutikimu ir pasirinkimu. Žmogus laimėje ir džiaugsme dažnai aptingsta ir vidinio augimo neieško. Kapstytis saviugdos, savęs pažinimo, dvasingumo temose pradeda tik užpuolus nelaimėms ir sunkumams. Tokia ta žmogiška prigimtis.

Taigi gyvenimo sunkumai tampa arba mūsų praeitų gyvenimų elgesio pasekmėmis, arba mūsų pačių pasirinkimu, galimybe suteikti sau patį efektyviausią augimą.

Rūta: bet juk būna, kad žmonės gimsta turėdami dailius kūnus, turtingose šeimose, bet  kai suauga, manifestuoja prastos, nepatrauklios, netgi nemalonios jų savybės. Kas tai lemia? 

Kur turtas, ten visada didelis išbandymas. Ypatingai geros materialinės sąlygos tikrai gali sukurti vidinę tinginystę, išdidumą, aroganciją, panieką kitiems. Jei tikėtume reinkarnacijos teorija, kitas tokio žmogaus gyvenimas, jei jis nekeis savo elgesio, nebus rožėmis klotas. 

Ši teorija sako, kad gimti turtingoje šeimoje nėra pats geriausias pasirinkimas sielos augimui, nebent žmogus gimsta ne tik turtingoje šeimoje, bet ir tokioje, kurioje tėvai yra mylintys ir darnūs, kurioje yra puoselėjamas sąmoningumas, ėjimas į Dievą, kurioje tėvai ne tik nieko nestokoja materialiai, bet ir yra dvasiškai turtingi. Tokioje šeimoje vaikas, kaip siela, bus nuolat apsuptas meilės ir išminties. Tai jam leis vystytis ne per skausmą ir bėdas, bet per lengvumą ir harmoniją. 

Rūta: kodėl ne visi gimstame tokiose šeimose?

Nes ne visi, kai turime nuostabias gyvenimo sąlygas, gebame daryti mums patiems, žemei, žmonijai reikiamus pasirinkimus. Kiek daug žmonių, kai gauna rojų žemėje, pasimeta ir nebeatsirenka savo kelio, kuriuo norėtų toliau eiti jo siela. Nebesugeba išlaikyti išbandymų ar gyvenimo egzaminų. Vietoje atjautos žmonėms, pasirenka pyktį, panieką. Vietoje meilės sau, pasirenka smerkimą, neapykantą. Mums duota laisva valia rinktis, tačiau kartu egzistuoja atsakomybė už padarytus pasirinkimus. Jei šiandien pasirinkau persivalgyti, tikėtina, sulauksiu pasekmių, tokių kaip kūno negalavimai, viršsvoris. Manau, kai siela išmoksta bet kokiomis sąlygomis palaikyti savyje saiką, jai duodama vis daugiau. Kalbu apie absoliučiai visas gyvenimo sritis – saiką valgant naudoju tik kaip vieną aiškesnių metaforų.

Pretenzijos

Kai suvokiau, kad mano santykiuose su vyrais neištikimybės tema kartojasi, leidau sau patikėti reinkarnacijos  teorija ir kad tokia situacija yra pelnyta mano pačios ankstesnio elgesio pasekmė. Ši mintis labai atpalaidavo. Nebesijaučiau nuskriausta ar kažkaip nepakankamai apdovanota likimo.  

Viskas taip paprasta ir žavu. Įsivaizduok, eini gatve ir staiga prie tavęs pribėga moteris, demonstratyviai spjauna ant tavo suknelės ir pradeda keiktis, bet visai nesuprantama, užsienio kalba. Kokia būtų tavo reakcija? Man būtų šokas. Ta prasme? Už ką? Kas vyksta, moteriške? Aš tokia miela ir nekalta einu sau tvarkingai gatve, o tu kaip elgiesi, bjaurybe? 

Kitas scenarijus. Įsivaizduok, situacija identiška iki to momento, kol moteris pradeda tave plūsti . Skirtumas tas, kad šįsyk tu puikiai supranti jos kalbą. Aiškiai girdi, ką ji sako. Paaiškėja, kad tai tavo dabartinio mylimojo žmona, o tu net nenutuokei , kad jis  vedęs. Iš štai, išlindo yla iš maišo! Yra žmona! O tu, taip išeina, nekaltai atsidūrei meilužės rolėje. Pastebėk savo vidines reakcijas. Šokas, kaltės jausmas, noras gintis, pasimetimas – kylančios emocijos jau kiek kitokios, nei pirmojoje situacijoje, ar ne?  Pradedi suvokti,  kad nors ir nežinojai, kad elgiesi netinkamai, ši moteris  turi teisę ant tavęs pykti. Situacija ta pati, tik požiūrio kampas pasikeitė, matosi platesnis paveikslas.

O kas, jei trečia situacija dar kiek kitokia? Panaši, bet vėl šiek tiek skiriasi. Sakykime, intymiai bendrauji su kitą moterį vedusiu vyru. Puikiai žinai, į ką veliesi. Tai tavo pasirinkimas. Eini gatve ir jau iš tolo pamatai, kad prie tavęs grėsmingai artėja gerai pažįstama, įtūžusi tavo meilužio žmona. Ji tave demonstratyviai apspjauna ir viešai iškeikia. Koks jausmas viduje dabar? Praleiskime tą dalį, kad nemalonus, mes ne apie tai. Aš kalbu apie tai, kad viduje tikriausiai kyla jausmas,  jog tokio elgesio nusipelnei. Taip, pagal įstatymus tu gal ir gali iškviesti policiją, turi tam teisę, bet viduje jauti,  kad viskas, kas vyksta, vyksta ne be priežasties. Žmona turi teisę siusti, o tu žinojai, ką darai. Turėjai laisvą pasirinkimą, dabar tiesiog tenka priimti to pasekmes. 

Grįžtame prie praeitų gyvenimų. Jei aiškiai juos prisimintume ir matytume ką esame padarę vienam ar kitam žmogui, greičiausiai priimti šio gyvenimo pasekmes būtų šimtą kartų lengviau. Mano pirmasis sutuoktinis išdavė mane su kita moterimi ir po pusantrų metų santuokos pareikalavo skyrybų. O kas, jei prieš tai išdaviau, įskaudinau, tik dešimt kartų baisiau aš? 

Įsivaizduokime, kad kokį nors kitą žmogų šiame gyvenime sumušė, išprievartavo ar kaip kitaip nuskriaudė. O ką, jei ta siela praeitame gyvenime darė tą patį kitiems žmonėms, tik dar žiauriau, negailestingiau? Žinoma, tam tikrose situacijose reikia gintis, už save „pastovėti“, pakovoti. Tačiau kartais moteris linkusi įpulti į aukos rolę ir dejuoti, kaip jai nepasisekė ir toliau nesiseka. O, va, kitoms tai sekasi daug geriau. Mąstant apie priežasties ir pasekmės dėsnį, šis savęs gailėjimasis išsisklaido. Tampa lengviau prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, atsitiesti ir bandyti jį gyventi kaip gyventų pati geriausia tavęs versija.

Kai susipažinau su reinkarnacijos teorija, nebeliko pretenzijų praeičiai. Anksčiau nuolatos buvau nepatenkinta, kad mano tėvai buvo tarsi nepakankami, prastai mane augino. Baigusi mokyklą neturėjau palankių sąlygų studijuoti gerame universitete, gyvenau ganėtinai prastomis sąlygomis ir netgi maniau, kad gimiau netikusioje, mažai galimybių suteikti galinčioje šalyje.  

Žinios apie reinkarnaciją tarsi nubraukė visus ankstesnius mano kaltinimus dėl santykių. Nebeliko tokių klausimų, kaip: „Na, kodėl ją įsimylėjo toks nuostabus vyras? Kuo ji geresnė už mane? Kodėl ne man taip pasisekė?“ Pradėjau suvokti, kad greičiausiai tai pasekmė to, ką praeituose gyvenimuose susikūrė  kita moteris ir to, ką susikūriau aš. Naujas suvokimas, kad mano pačios veiksmai gali sukurti kitokius rezultatus tiek dabar, tiek ateityje, įkvėpė nedelsiant pradėti veikti pačiu sau palankiausiu būdu.  

Sprendimas

Reinkarnacijos teorija atvėrė ir dar vieną, labai naudingą įsitikinimą. Pasirodo, viskas, ko neišmokai šiame gyvenime, persikelia į kitą – pamokas anksčiau ar vėliau teks išmokti. Tai reiškia, jei šiame gyvenime man nesiseka santykiuose ir aš neišmoksiu savo pamokų, labai didelė tikimybė, kad ir kitame gyvenime mokysiuosi to paties, vėl ir vėl nuolat patirdama įvairiausių išbandymų. Iki tol, kol kažką savyje transformuosiu, paaugsiu. Tai lyg mokymasis važiuoti dviračiu – jei šiandien vis dar nemoku to daryti, nereiškia, kad pabudusi kitą rytą jau mokėsiu. Diena po dienos mokysiuosi, kol pagaliau išmoksiu. Reinkarnacijos teorija sako, kad gyvenimas po gyvenimo mes kaip sielos vykdome savo vientisą planą, mokomės įvairių dalykų, auginame sąmonę. Jei viename gyvenime nusprendėme labai savęs gailėti, verkti dėl nesėkmių ir nieko dėl to nesiimti, nereiškia, kad kitame panašių problemų savaime nebeliks. 

Kai mano smegenis pasiekė šis suvokimas, iš karto pamačiau, kiek jis man suteikė naudos. Pagalvojau, na, gerai, imkime patį blogiausią variantą. Gal aš turiu tiek daug atidirbti šiame gyvenime, kad man jo vieno niekaip neužteks. Sakykime, pagaliau sugebėsiu tapti laisva nuo to, ką esu padariusi anksčiau ir išvalyti savo prastą karmą jau būdama pensijoje. Tik gilioje senatvėje pagaliau turėsiu galimybę suvokti, patirti laimingų santykių esme. Jei taip lemta, tebūnie. Nusprendžiau maksimaliai stengtis šiame gyvenime, kad nors kitame, kai vėl atgimsiu, pagaliau būčiau viena tų laimingųjų, kurie gimsta ir užauga darnioje šeimoje, kurių gyvenime tarsi savaime atsiranda mylimas žmogus, bendrystė, harmonija ir kurie gyvena ilgai ir laimingai. 

Suvokimas, kad mano vidinis augimas persikelia iš gyvenimo į gyvenimą, įgalino mane suvokti, kad savo pasirinkimais viską keičiu pati, prisiimti už save atsakomybę ir aktyviai veikti. Pasiryžau nugyventi kiekvieną dieną maksimaliai augdama viduje. Tiesa, tada dar nežinojau kaip tiksliai turėčiau to progreso siekti. Bet, maniau, išsiaiškinsiu pakeliui, o dabar svarbu veikti ir nebesustoti. Pradėjau pasitikėti pasauliu ir tuo, kad jis man parodys, kokiu keliu turiu eiti. O mano užduotis buvo pasiryžti nebesustoti. Nebesiskandinti aklame bandyme vėl ir vėl kurti santykius, o eiti į tai kaip į darbą ar mokslus, kuriuose augsiu ir tobulėsiu. 

Rūta: jei gyvename daug gyvenimų ir paskui patiriame ankstesnių savo veiksmų pasekmes arba mokomės naujų dalykų per sunkumus, kodėl, kai gimstame, viską pamirštame? 

Kaip galėtume sąžiningai išlaikyti egzaminą, jei iš anksto žinotume visus klausimus? Tik mūsų pačių pasirinkimai naujame gyvenime gali parodyti, kiek giliai sieloje įsitvirtino viena ar kita mūsų išmokta pamoka. Naujas gyvenimas – naujas egzaminas. Jei nugyvename gyvenimą be žinojimo, kaip mums sekėsi aname, pasirinkimus darysime ne remdamiesi žinojimu, kas tinkama ir netinkama, bet iš sielos gelmių. Pagaliau iki galo suvokta ir įsisąmoninta.

Domiuosi sąmoningumu, dvasingumu ir panašiomis temomis, todėl mano aplinkoje yra daug žmonių, atsimenančių nors kelis savo gyvenimus. Sakoma, kiekvienas esame nugyvenęs tūkstančius gyvenimų. Praktikuodama įvairias meditacijas, emocijų paleidimus, aš ir pati ne kartą buvau nuėjusi į savo pasąmonės erdvę ir ištraukusi iš ten istoriją, kurią vieni vadintų tiesiog proto fantazija, kiti – praeitų gyvenimų atsiminimu. Mano tikslas nėra įtikinti tave, kad praeiti gyvenimai egzistuoja. Reinkarnacijos teorija tikėti  nebūtina. Man tik norisi perduoti mintį, kad mūsų veiksmai turi pasekmes ir, jei norime kitokių rezultatų, turime daryti kitokius veiksmus.  Jei mums nesiseka santykiuose, o kažkam sekasi daug geriau, labai gali būti, kad tai yra ankstesnio mūsų elgesio pasekmė. Juk jei indai nešvarūs, nereiškia, kad nuo šiol visą gyvenimą valgysime tik rankomis. Indus galime išsiplauti. Jei šiuo metu patiriame sunkumų, jaučiame, kad mums nesiseka kurti santykių, tai nereiškia, kad taip bus iki gyvenimo galo. Tai tik rodo, kad prieš sėdant valgyti gardžios vakarienės, mums teks išsiplauti nešvarius indus. 

Rūta: Julija, o ką tu manai šia tema? Tiki, kad esame amžinos sielos, keičiančios kūnus ir nuolat besimokančios naujų pamokų?  

Ilgai svarsčiau, ar kalbėti šia tema, nes tiesiog negalvoju apie praeitų gyvenimų įtaką dabartiniam. Neatmetu šios teorijos, nes leidžiu būti viskam, kas vyksta. Jei kam nors ši teorija padeda, teikia daugiau sąmoningumo, atneša į gyvenimą daugiau gyvybės, žmogus jaučiasi laimingesnis,, dvasingesnis, labiau mylintis ir mylimas, galiu dėl jo tik pasidžiaugti. Manau, kuo žmogus tiki, tai ir vyksta jo gyvenime. Jei tiki, kad pasaulyje yra daug blogų žmonių, nuolat tokių ir sutiksi ir rasi vis daugiau tavo tikėjimą patvirtinančių įrodymų. Jei tiki NSO, matysi skraidančias lėkštės, keistas švieseles. Jei tiki Dievą ir tuo, kad jis tave globoja, nuolat jausi jo palaikymą ir meilę. Jei tiki savo protėvių jėga, jausi iš jų ateinančią vidinę stiprybę. Neatmetu jokios teorijos, kuri padeda žmogui labiau atrasti, pažinti, priimti ir mylėti save bei kitus tokius, kokie jie yra.

Pati kadaise pradėjau nuo dvasinių praktikų ir atėjau iki psichologijos. Mano psichologijos žinios moko mane neklijuoti žmonėms „anspaudų“ ir nenustatinėti diagnozių. Šios žinios leidžia man pažinti žmones ir per kitus – pažinti save. Taip pat – paaiškinti daug nepaaiškinamu dalykų. Juk visi esame skirtingi ir tai, kas tinka vienam, gali netikti kitam. Kiekvienas atranda būtent jam tinkančių teorijų ir įrankių. 

Kiekviena teorija turi savo privalumų, bet kartu ir tam tikrų rizikos faktorių.  Svarbiausia, kaip mums tos teorijos taikymas padeda gyventi. Tarkime, patikėjusios reinkarnacijos teorija, dėl to, kad šiandien esame nelaimingos, galime imti kaltinti praėjusį gyvenimą – įsijungia fatališkumas, galvojame, kad nieko nebegalime pakeisti. Visai kas kita, jei teoriją panaudojame kaip įrankį  savo įpročių keitimui, mokymuisi ir savo gyvenimo transformacijai.  

Tokį patį principą galime pritaikyti visoms teorijoms. Tarkime, optimizmą ir atlaidumą skatinančios teorijos pataria žiūrėti į viska pozityviai. Bet juk gyvenime gali būti tokių situacijų, kai nebūtinai reikia žiūrėti pozityviai, kartais, atvirkščiai, reikia pajausti save, nustatyti ribas ir pasakyti kitam  žmogui: „stop, man tai nepriimtina“, o ne pateisinti mums nepriimtiną, galbūt negarbingą, įžeidžiantį, skaudinantį kito žmogaus elgesį. Nekalbu apie tai, kad nereikia atleisti. Kalbu apie tai, kaip svarbu girdėti save, suprasti savo ribas ir neleisti kitam žmogui jų peržengti.  

Plačiau apie ribas ir kaltę mes dar kalbėsime kituose knygos skyriuose. O dabar labai svarbu, kad pasimatuotum teoriją, kuria šiuo metu tiki, ir pasižiūrėtum, ar ji tau tinka, ar netinka. Jei nemoki girdėti savęs ir dar nepasitiki savo nuojauta, o labiau kliaujiesi kitų nuomone nei savo, stabtelk ir po mažą žingsnį eik savęs pažinimo link. Svarbu būti sau atlaidžiai ir mylinčiai, „negraužti“ ir nekaltinti savęs, jei kas nors nepavyko. Tai – ne klaidos, o patirtis kurią mes įgyjame eidami ir veikdami šiame gyvenime. Niekada nežinome, kur gyvenimas mus atves ir kokią nuostabią dovaną jis mums paruošė, o be įgyjamos patirties galime neišmokti ko nors svarbaus ir nebūti pasirengę tą dovaną priimti. O jų tikrai bus ir ne viena. Svarbu pastebėti ir pamatyti… 

Taikydami vieną ar kitą teoriją galime tiek save gydyti, tiek naikinti, dėl to labai svarbu į kiekvieną jų žiūrėti kritiškai, atidžiai įsivertinant, ar ji mums tinka, ar ne. Taip pat svaru atkreipti dėmesį į tai, kad kas tinka šiandien, nebūtinai tiks rytoj. Pasaulis keičiasi, mes irgi. 

Rūta: atrodo, tikėti reinkarnacijos teorija būtų labai paprasta ir viskas būtų aišku. Bet girdžiu ir dvejonę, ar tikrai ji teisinga ir galbūt nereikėtų ja tikėti taip jau aklai.

Jurga: pradėkime nuo to, kad svarbu gerbti kitokį pasirinkimą. Išmokus šią pamoką, santykių su vyru tema tampa daug įkandamesnė. Nei vienas žmogus šioje žemėje nėra 100 proc. teisus. Apskritai, tiesa nėra amžina. Ji kinta, plečiasi, auga, kaip ir visas mūsų pasaulis. O abipusė pagarba išlieka.

Žmonija auga per vis besikeičiančias kartas. Tiesa, nauji suvokimai juda kartu. Pirmykštis žmogus saulę suprato kaip šilumą teikiantį dangaus šviesulį. Kai jo nėra – stoja tamsą ir šaltis.  Vėlesnės kartos išsiaiškino, kad tai – saulė, planeta, besisukanti aplink žemę. Dabartinė žmonių karta sako, kad saulė yra milžiniška žvaigždė ir visas mūsų galaktikos veiksmas juda aplink ją. Bet ar galime būti tikri, kad tai nenuginčijama tiesa ir ši versija – galutinė? 

Mano nuomone, išbaigta versija neegzistuoja, ją nuolat galima papildyti naujais, platesniais suvokimais, kurie atitinka mūsų sąmonės lygmenį. 

Esmė, kaip jau sakė Julija, ar naujos teorijos daro tave geresnį, laimingesnį, labiau mylintį save ir kitus žmones? Ar šalia tavęs gera gyventi kitam? Ar dėl to, kad pasineri į savianalizę, naujas teorijas, šalia gyvenantys žmonės tampa laimingesni? Ar užsikrečia nuo tavęs meile, ramybe, laime? Ar gebi jiems tai perduoti? Ar turi jėgų, noro, gebėjimų į kiekvieną santykį, net į nemalonų, investuoti maksimaliai meilės? Juk toks ir yra tikslas. Atsakymai į šiuos klausimus pasako, ar eini teisingu keliu.

Nes kas iš tų naujų teorijų, sąmonės plėtimo, jei nekenti šalia gyvenančios kaimynės, kuri taip pat nuoširdžiai nekenčia tavęs? Sakyčiau, tai puiki vieta asmeniniam egzaminui. 

Jei aplinkiniams su tavimi gyventi gera – egzaminas išlaikytas. Tavo vidinis darbas su savimi eina tinkama kryptimi. Sąmoningumas plečiasi gera linkme. Jei vis dar neturi vidinių jėgų, gebėjimų į kiekvieną šalia esantį santykį įdėti maksimaliai meilės ir pastangų, toliau gilinkis, kas ne taip, kur dar gali paaugti?

Taigi dabar tu turi pasirinkimą. Arba visiškai viską, ką perskaitei reinkarnacijos tema, atmesti, arba pasiimti iš jos ką nors sau naudingo. Kaip kartais vaikas, gavęs jam pagamintą patiekalą, ima ir išrenka iš jo tai, kas jam neskanu. Gal svogūnus, gal pupeles, o gal ryžius. Viskas su tuo gerai. Aš už tai, kad visos būtume autentiškos ir pasirinktume tai, kas suteikia energijos, postūmio laimingai gyventi pačioms ir kuo plačiau skleisti tą laimę kitiems. Savo namuose, kieme, mieste, šalyje, žemėje, Visatoje. Tegul sklinda mūsų vidinė šviesa per laiką ir erdvę. 

0 Komentarų

naujienlaiškis

Gauk naujus įrašus el. paštu.

Ir pirmoji sužinok apie knygos išleidimą.